Jei aktualūs šiuolaikiški batai palankesnėmis kainomis

Kokie batai yra populiariausi šį sezoną? Kokie batai galėtų geriausiai derėti prie mūsų pasirinkto stiliaus? Kokių batų nevertėtų rinktis vienomis ar kitomis progomis? Kokiose parduotuvėse batai yra siūlomi pačiomis palankiausiomis kainomis? Kaip pro savo akis nepraleisti pačių patraukliausių pasiūlymų ir naujausių kolekcijų? Tokie ir daugybė kitų panašių klausimų kyla daugeliui moterų, kurios supranta, kokią didelę reikšmę tinkamai pasirinkti moteriški batai turi jų įvaizdžiui. Todėl jei jūs taip pat šiuo metu sukate sau galvą minėtais klausimais, pats metas pasinaudoti šiais keliais naudingais ir praktiškais patarimais.

batai-internetuNepamirškite, kad batus galite įsigyti ne tik fizinėse parduotuvėse, tačiau taip pat ir internetu. Jau ne vienerius metus internetinių parduotuvių, prekiaujančių avalyne, skaičius nesustabdomai auga. Tai rodo, kad pirkėjai keičia savo apsipirkinėjimo įpročius ir vis daugiau dėmesio yra linkę skirti internetiniam apsipirkimo procesui. Taigi, jei ir jūs iki šiol apsipirkdavote tik fizinėse batų parduotuvėse, dabar būtų pats tinkamiausias metas savo apsipirkinėjimo įpročius bent kuriam laikui pakeisti, kadangi tokiu atveju jūs turėsite kur kas platesnes galimybes įsigyti būtent tai, kas atitinka visus jūsų lūkesčius.

Kaip bebūtų, kai yra kalbama apie elektronines parduotuves ir avalynės įsigijimą internetu, taip pat nevertėtų pamiršti, kad didelė dalis pirkėjų tokius sprendimus yra linkę pasirinkti dėl daug palankesnės kainos. Tai reiškia, kad nemenka dalis internetinių parduotuvių savo pirkėjams gali pasiūlyti patrauklesnę kainodarą, padedančią jiems kur kas daugiau sutaupyti. Žinoma, palankesnė kaina tikrai nėra vienintelis privalumas, kuriuo pasižymi šiuolaikinės el. parduotuvės. Ne ką mažiau svarbu paminėti, kad naudojantis internetu norimas prekes galima atrasti daug paprasčiau. Tokiu atveju tereikia vos kelių mygtukų paspaudimo, kad būtų galima atrūšiuoti jums aktualias prekes ir pateikti savo užsakymą. Juolab, kad tuomet jums nebereikia sukti galvos dėl fizinio apsipirkimo proceso. Visą tai jūs galite atlikti naudojantis kompiuteriu ir internetu. Tai sukuria kur kas palankesnes sąlygas. Taigi, kaip jau supratote, neverta aplenkti elektroninių parduotuvių, kai jos pasižymi tokiais akivaizdžiais privalumais.

Reklama

Kai tik gruntuotas paviršius yra išdžiūvęs, nedelsiant reikia dažyti

Dažymo eiga.

Kai tik gruntuotas paviršius yra išdžiūvęs, nedelsiant reikia dažyti. Per ilgesnį laiką (per kelias ar daugiau parų) gruntas susilpnėja, ir gali tekti gruntuoti iš naujo. Kelias dienas pabuvusį gruntuotą paviršių, prieš dažant, reikėtų patikrinti. Jei užtėkštas vanduo paviršių smarkiai drėkina, reiškia, gruntas yra silpnas — reikia pergruntuoti.

Pirmiausia dažomos (baltinamos) lubos. Jas galima dažyti ir silpniau įklijintais dažais, negu sienas. Kai kas lubas dažo (baltina) visai be klijų, bet tai netikslinga, nes, pirma, taip dažyti sunkiau, o, antra, be klijų baltintos lubos savaime dulka ir tepasi. Ypač nepatogu vėliau, kai tenka voratinklius graibyti. Kreidos dulkės, kaip sniegas, nuolat byra ant baldų, grindų ir kitų daiktų.

Lubos dažomos dideliu šepečiu—dažytuvu. Svarbiausieji įrankiai, vartojami dažant klijiniais dažais, Dažytuvas, gamintas iš šerių, yra geresnis, negu iš ašutų, ypač maišytų per pusę su žole.

Lubas ir viršutines sienų dalis patogiau ir sparčiau dažyti pasistojus ant dvigubų (dažytojų) kopėčių, negu atsistojus šiaip ant kokių laikinų paaukštinimų ar stalo.

Kopėčios daromos iš pušinių be šakų 30X50 mm storio tašelių. Vidutinio aukščio kambariams dažyti pakanka 2,5 m aukščio kopėčių su šešiais skersiniais. Skersiniai kalami tokiu atstumu: nuo grindų — 35 cm, nuo viršaus — 12 cm, kitur — per 40 cm vienas nuo kito. Kopėčių rėmai viršuje sujungiami metaliniais vyriais.

Kopėčios turi būti lengvos ir tvirtos, kad stovint ar vaikščiojant neklebetuotų ir nebūtų pavojaus nukristi. Kad jos per daug nesiskėstų, apatiniai galai atitinkamai surišami virvute.

Kibiras su dažais pritvirtinamas prie kopėčių kabliu arba virvute.

Prieš dažant, nusėdusius į dugną dažus reikia gerai išmaišyti. Taip pat laikas nuo laiko pamaišyti ir dažant.

Dažytuvas saikingai merkiamas į dažus, o jų perteklius dar nuspaudžiamas į kibiro briauną. Taip galima išvengti bereikalingo dažų laistymo ir taškymosi.

Norint, kad lubos būtų švariai, be pastebimų sudūrimų ir brūkšnių padengtos, reikia laikytis šių taisyklių:

  1. Lubas, kaip ir sienas, reikia gruntuoti. Tik įgudusiems meistrams gali pavykti nudažyti ir negruntuotas, tik vandeniu perplautas lubas.
  2. Dažai neturi būti nei per tiršti, nei per skysti. Nors tiršti dažai dengia geriau, bet juos sunkiau išlyginti. Per skysti dažai silpnai dengia ir nuo dažytuvo labai teka. Tačiau vis dėlto geriau du kartus dengti skystesniais dažais, negu iš karto tirštais.
  3. Pirmą kartą dažant, reikia vedžioti dažytuvu lygiagrečiai su langais, antrą kartą — statmenai langams. Taip mažiau žymūs sudūrimai ir brūkšniai.
  4. Žemuose kambariuose lubų spalva gali būti dažomos tik lubos. Aukštesniuose kambariuose lubų spalva galima dažyti ir sienų viršų per 30-50 cm nuo lubų, dažniausiai iki viršaus langų. Spalvos riba pažymima, atmušant anglimi įtepta virvute.
  5. Naujai tinkuotas arba pertrintas lubas galima kartą gruntuoti kalkių pienu ir kartą dažyti kreida; jei lygiai neišeitų, galima tais pačiais, tik kiek skystesniais dažais išpurkšti purkštuvu. Purkštuvu galima dažyti tik gruntuotą ir jau išdžiūvusį paviršių, tačiau tai daryti reikia labai atsargiai: purkšti plonu sluoksniu ir palaukti, kol užpurkšti dažai susigeria. Gausiai purškiant, dažai gali varvėti ir lubos labai negražiai atrodys. Anksčiau baltintas lubas, jei dažai tvirtai laikosi, galima, tik perplovus vandeniu, iš karto baltinti purkštuvu.

Sienos dažomos normaliai įklijintais dažais, kurie išdžiūvę neturi teptis. Kad spalva būtų lygi it nebūtų žymūs sudūrimai, vidutinio aukščio (iki 3 m) kambariuose sienas reikia dažyti dviese: vienas dažantysis stovi ant kopėčių, antras — ant grindų (39 pav.).

Dažytuvu reikia imti dažų tik tiek, kad jie netekėtų. Tačiau negalima dažyti ir per daug nuspaustu apysausiu dažytuvu.

Kryžmai dažytuvu varinėjami dažai paviršiuje turi gražiai skleistis ir lygiai dengti. Nudažytoji sienos dalis, vos liečiant dažytuvo viršūne, galutinai išlyginama ir sujungiama su tik ką prieš tai nudažytąja dalimi, braukant statmena (aukštyn—žemyn) kryptimi.

Antrą kartą galima dažyti tik visiškai išdžiūvus prieš tai dažytam sluoksniui.

Pakraščiai ir šiaip dideliu šepečiu-dažytuvu neprieinamos vietos dažomos mažesniu apvaliu (žiediniu) arba plokščiu teptuku. Tokias vietas reikia nudažyti dar prieš dažant didžiuoju (dažytuvu). Tada galima bus visą plotą gražiai suvienodinti.

Prieš dažymo darbus vertėtų išsivežti buitinę techniką.

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius

Jeigu vestuvės keliamos pagal liaudies papročius, jaunajai tiktų puokštė iš pievų ar paprasčiausių darželio vienmečių

Nors pas mus nepopuliarios apvalios puokštės, bet vestuvėse, keliamose pagal liaudies papročius, tokios puokštės, sudarytos iš pievų ar vienmečių gėlių, harmoningai įsijungtų į visą aplinką.

Tokią puokštę renkame į kairiąją ranką. Ją pradedame nuo aukščiausių žiedų ir ratu, vis žemyn, bet neankštai, o lengvai, ažūriškai, žiedą dedame prie žiedo (juos atsukame priekį, o ne puokštės vidų), kur ne kur tarp žiedų įdedame varpinių augalų (dekoratyvinių miežių, smilgų) taip, kad jie iškiltų virš žiedų. Varpiniai augalai gali būti puokštės viduryje ir jos išorėje. Tokia puokštė bus rutuliška. Surinktos puokštės žiedkočius surišame rankų darbo mezginiais, kurių galai paliekami ilgi ir laisvi.

Rūtos jaunosios nuomete — romantiškas, subtilus papuošalas. Kadaise Maironis rašė:

Kai galvą kaišysi, įsek tu rūtelę!

Meiliausias papuošalas — rūta žalioji:

Su jąja prisiekia mylėti jaunoji…

Būtų gerai, jei ir jaunojo atlapą įsegtume ne dirbtinę gėlę, o porą meniškai sukomponuotų žiedelių, rūtos šakelę.

Meniškai sukomponuotos svočios, pamergių puokštės visą šventinę palydą darys iškilmingesnę, puošnesnę.

Reikėtų atsisakyti tradicijos puošti naujametinę eglę. Tam tikslui išnaikinama daugybė medžių. Be to, mažuose butuose ankštoka, ir pastatyti eglę dažnai tiesiog nėra kur. Namuose daug patogiau papuošti eglės šaką. Ją galima pritvirtinti prie sienos — pamerkti didelėje statomoje ant grindų vazoje ar sukurti iš jos kompoziciją ant stalo.

Pagrindinės naujametinės kompozicijos formos — asimetrinės ir simetrinės. Simetrinės kompozicijos pagrindinis motyvas geometriniame centre. Abiejose pusėse komponuojami vienodų spalvų ir formų elementai. Asimetrinė kompozicija laisva. Joje pagrindinis elementas komponuojamas šone. Kompozicija turi būti stabili, antraip ji gali apvirsti. Asimetrinės kompozicijos visada patrauklesnės.

Žiūrint, kokia medžiaga naudojama kompozicijai, ji gali būti linksma, nuotaikinga, šilta (šviesūs tonai) ir rimta, šalta, sunki (tamsūs tonai). Pagrindiniai elementai — spygliuočių šakos, žvakės. Tai Naujųjų metų simbolis. Papildomi gyvos ir sausos gėlės.

Šventinio stalo kompozicijai galima imti plokščią stiklinę, metalinę, porcelianinę lėkštę, ovalų ar apvalų dubeni. Kompozicija neturi būti aukšta, bet iš visų pusių vienodai graži. Jeigu ją numatoma statyti kampe ant stalelio, ji daroma aukštesnė, vienpusė. Pagrindas kompozicijai gali būti bet kuri miško medžiaga: žievė, kerplėša, įdomios šakos, šaknys, medžio kempinė, ragai, kamieno nuopjova ir net šulinio forma sudėlioti bei sukalti keturi eglės šakos gabalėliai. Žvakių skaičius nesvarbu. Plonų gali būti daugiau, storų užtenka vienos. Žvakės reikia derinti prie turimos šakos ir samanų. Pavyzdžiui, melsvos žvakės gerai dera prie sidabrinės eglaitės šakos ir pilkų samanų. Apskritai eglė — pagrindinis naujametinis simbolis, bet komponavimui tinka ir dekoratyvios pušies, kedro, tujos šakos. Žvakės ir šakos turi būti taip sukomponuotos, kad nekiltų gaisro. Kaip papildomas elementas prie eglės šakos gali būti maumedžio šaka su kankorėžiais, įvairios šakelės su uogomis, dekoratyvinių česnakų žiedynai.

Gėlių siena šiais laikais vestuvėse neatsiejamas dalykas.

Replikarai – originalaus automobilio kopija

Dabar JAV, Brazilijoje, Anglijoje yra nemažai nedidelių privačių automobilių firmų, rankiniu būdu gaminančių replikarus — antruoju ir trečiuoju mūsų amžiaus dešimtmečiais garsėjusių sportinių automobilių „Mercedes-Benz K-120/180″, BMW-328, „Jaguar-SS100″, „Bugati 35″ , „Oburn-851″, „Morgan 4/4-1600″ ir kitų kopijas. Ir vis dėlto šios kopijos nuo originalų gana smarkiai skiriasi: pakeisti automobilio gabaritai ir proporcijos, daugelio išorės detalių forma ir, be jokios abejonės, — medžiagos, gamybos technologija. Pavyzdžiui, replikarų „Avallone-11″ (Brazilija); „Glassik-A“ (JAV) kėbulai visiškai tiksliai pakartoja senųjų automobilių MG-TD bei „Ford-A“ stilių ir išorės bruožus, tačiau jie pa-gaminti iš stiklo plasto, apdorojant jį pačiais naujausiais technologiniais metodais. Replikarai turi galingus šiuolaikinius variklius, transmisiją, ratų pakabą ir kt. Mat gaminti tokius pat kaip originalo variklius ir transmisiją ekonomiškai neapsimoka, todėl šiandien: visiems, net pačiomis mažiausioms serijomis gaminamiems replikarams, panaudojami masinės gamybos automobilių ,mazgai ir agregatai, išskyrus kėbulą, kuris gaminamas specialiai.

Kadangi replikarai gaminami daugiausia rankiniu būdu, jų išleidžiama nedaug: Štai viena iš stambiausių replikatų firmų „Lafer S. A. (Brazilija) per metus pagamina vos 700-800 automobilių. Be to, daug rankų darbo reikalaujantis automobilis brangesnis negu pagamintas fabrike. Replikaras kainuoja beveik dešimt kartų brangiau negu masinės gamybos automobilis.

Tačiau brangūs ir sunkiai pagaminami replikarai seniai pelnė pripažinimą ir automobilių mėgėjų susižavėjimą. Dabar keliasdešimt įvairių Anglijos, Brazilijos, Olandijos, Italijos, JAV, Prancūzijos, Šveicarijos automobilių firmų kasmet pasiūlo pirkėjams po kelis tūkstančius replikarų.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik tais.

Dabar ypač mėgstami replikarai, kopijuojantys XX a. pradžios (1900-1910 metų) automobilių modelius.

Mūsų šalies automobilių pramonė serijomis replikarų negamina, tačiau pavienių senesnių modelių automobilių kopijų neretai pagaminama kino studijų užsakymu. Laisvalaikiu replikarų pagamina konstruktoriai mėgėjai, pavyzdžiui, maskvietis mechanikas S. Grigorianas pasigamino pirmojo 1898 m. laidos „Fiato“ kopiją. Beje, šis S. Grigoriano replikaras taip pat „vaidino“ ne viename kino filme. Jam talentingasis mėgėjas panaudojo daug šiuolaikinio automobilio detalinų ir mazgų: „Moskvič 407″ varikli, pavarų dėžę, užpakalini tiltą ir kt., motociklo „Ural“ padangas.

Esama replikarų ir tikrąja to žodžio prasme. Tai automobiliai, visiškai pakartojantys savo originalius pirmtakus. Jie dažniausiai gaminami muziejams. Tikslias pirmųjų automobilin kopijas savo muziejuose turi pasigaminusios Čekoslovakijos „Tatros“ ir Italijos „FIAT“ gamyklos.

Vairuotojo uždavinys sugebėti valdyti automobilį

Toliau išnagrinėkime tokį atvejį: važiavimo greitis pasiekia dydį, kai išcentrinė jėga C tampa didesnė už padangų ir kelio paviršiaus trinties jėgą. (Padangų trinties jėga, yra lygi ratams tenkančiam svoriui, padaugintam iš sukibimo koeficiento.) Tuomet jėga P nebeatsveria išcentrinės jėgos C ir automobilis rieda numatyto posūkio apskritimo liestine. Praradęs valdumą, jis atsitrenkia į medį arba atsiduria griovyje, išorinėje posūkio pusėje.

Pradėdamas posūkį, vairuotojas pasuka priekinius ratus tam tikru kampu S. Automobilis nenoriai keičia tiesią judėjimo kryptį ir tarsi uždelsia posūkio pradžią, nes inercijos jėga priešinasi mašinos sukimuisi apie jos vertikaliąją ašį, einančią per svorio centrą. Toliau automobilis pradeda pasisukti, turėdamas tendenciją didinti posūkį. Šią tendenciją slopiname, sumažindami kampą. Tuomet ribinis ratų nuvedimo kampas a gali būti viršytas. Vairuotojo uždavinys — ne tik to neleisti, bet ir sugebėti valdyti automobilį šiomis sąlygomis.

Greitai atliekantį posūkį automobilį veikia, kalbant supaprastintai, šios jėgos: išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R, varančiųjų ratų traukos jėga F. Tarp tų jėgų visada turi būti pusiausvyra (netgi slystant šonu ir praradus mašinos valdumą), nes jėga C stengiasi nustumti automobilį į išorinę posūkio pusę, o jėgos R ir F, tam priešindamosi, — išlaikyti automobilį apskritime. Nors išcentrinė jėga C susijusi su automobilio svorio centru, savo samprotavimuose (be didelės klaidos) galime ją pridėti atitinkamai mažesniais dydžiais kiekvieno rato kontaktui su keliu.

Varantysis automobilio ratas yra pasisukęs nuo važiavimo krypties nuvedimo kampu a. Jį veikia išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R ir varančiųjų ratų traukos jėga F. Jėgų R ir F atstojamąją jėgę. W galime išskaidyti į jėgą P, atsveriančią išcentrinę jėgą C, ir jėgą Q, kuri yra ratų traukos jėga, veikianti automobilio važiavimo kryptimi.

Iš to darome išvadą, kad, didėjant ratų traukos jėgai F, didėja jėga P, kuri gali atsverti didesnę išcentrinę jėgą. Beje, išcentrinė jėga C stiprėja, didėjant važiavimo greičiui arba mažėjant posūkio apskritimo spinduliui.

Kitaip tariant, tinkamai didindamas arba mažindamas varančiųjų ratų traukos jėgą arba meistriškai ir tiksliai veikdamas droselio valdymo pedalu, vairuotojas gali valdyti automobilį posūkyje, t. y. nekeisdamas ratų pasukimo kampo o tik didindamas ratų trauką ir nuvedimo kampą a. Žinoma, nedera reikalauti iš vairuotojo, kad jis važiuodamas Įsivaizduotų jėgų pasiskirstymą ir pagal tai valdytų automobilį. Tačiau nėra abejonės, kad teorinės žinios padeda jam taisyklingai valdyti mašiną posūkiuose. Gerai įsisąmonintas teorines žinias jis gali lengvai panaudoti praktikoje.

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

PAVARŲ DĖŽIŲ VARIANTAI IR JŲ VEIKIMO PRINCIPAI

Dar ir šiandien pasitaiko vairuotojų, nežinančių, ką reiškia įspėjantysis ženklas

Atkreiptinas dėmesys į įspėjantįjį ženklą „Stati nuokalnė“, kurio reikšmė suprantama. Jis įspėja ne tik apie kelio nuolydį, viršijantį 10% (maždaug 10 m nusileidimas 100 m kelio ruože), bet gali įspėti ir apie išaugusį dėl kitų priežasčių ir sąlygų pavojų, leidžiantis nuokalne. Tokioms pavojingoms sąlygoms priklauso, pavyzdžiui, status skaida dengtas kelio ruožas, nupiltas žvyru arba smulkiais akmenėliais. Stabdant automobilį, jie rieda kaip rutulinių guolių rutuliukai, sunkindami arba trikdydami ne tik automobilio stabdymą, bet ir valdymą.

Kitas panašios reikšmės ženklas yra „Stati įkalnė“, kurio reikšmę taip pat lengva suprasti iš piešinio. Šis ženklas įspėja apie galimus sunkumus, kylant į įkalnę, ypač didelio krautumo ir mažo galingumo variklio automobiliams. Tokiam pakilimui pasiruošiama, įjungiant atitinkamą žemesniąją pavarą. Tačiau to ne visada pakanka, pavyzdžiui, kai automobilis yra su sunkiai pakrauta priekaba. Ratų ir kelio sukibimo jėga gali būti nepakankama automobiliui užtraukti ant įkalnės, ir vairuotojui iš tiesų bus nelengva. Todėl nedera ignoruoti dviejų ką tik išnagrinėtų įspėjančiųjų ženklų.

Yra ir kelio ženklas, įspėjantis apie žemai skrendančius lėktuvus. Jis visada sukelia nepatyrusių vairuotojų šypseną, galvojančių, kad automobilis tikrai negali susidurti su lėktuvu. Tačiau nevalia šio ženklo nepaisyti. Juk žemai praskrendantys reaktyviniai lėktuvai sukelia stiprų triukšmą, kuris auga ne palaipsniui, o atsiranda netikėtai. Vairuotojas, nepastebėjęs lėktuvo ir netikėtai užkluptas stipraus jo variklių gausmo, gali išsigąsti. Apie tai ir įspėja šis ženklas.

Negalima nepaisyti ir ženklo „Dviratininkai“, nes jis mus įspėja, kad artėjame prie kelio ruožo, kur dviratininkai (dėl įvairių priežasčių) dažnai išlekia į važiuojamąją dalį arba ją kerta. Pamatęs šį ženklą, vairuotojas pasiruoš tokiam netikėtumui ir sumaniai išvengs susidūrimo su dviratininku, net jeigu šis nesilaikys atsargumo. Yra ir važiuojamosios dalies žymėjimas, įspėjantis apie dviračių eismą.

Vairuotojas, pamatęs ženklą „Žvyras“, turi tuojau pat atsilikti nuo priekyje važiuojančio automobilio, kad apsaugotų savąjį nuo jo užpakalinių ratų metamo žvyro srauto smūgių. Gerai žinome šlako „fontanus“, trykštančius iš po motociklo ratų, lenktynėse šlako takelyje, tad be reikalo nerizikuokime.

Dar ir šiandien pasitaiko vairuotojų, nežinančių, ką reiškia įspėjantysis ženklas (geltonas trikampis su raudonos spalvos apvadu), kuriame pavaizduotos trys šviesoforo spalvos: raudona (viršuje), geltona ir žalia. Šis ženklas įspėja, kad artėjame prie kelio ruožo, kur eismas reguliuojamas šviesoforu. Vadinasi, prie to ruožo vairuotojas turės sustabdyti automobilį, šviečiant geltonam arba raudonam šviesoforo signalui, arba įsitikinti, kad įjungtas žalias šviesoforo signalas, nereikalaujantis sustoti. Šie įspėjantieji ženklai paprastai statomi tuose kelio ruožuose, kur vairuotojas nesitiki jų pamatyti, taigi, visų pirma ten, kur šviesoforai garantuoja saugų pėsčiųjų perėjimą važiuojamąja dalimi kelio ruože tarp labai nutolusių sankryžų.

Automobilių  supirkimas Kaune

Pradedantysis vairuotojas padaro daug klaidų

Pradedantysis vairuotojas

Žmogus, išlaikęs atitinkamus egzaminus ir gavęs vairuotojo teises, turi būti savikritiškas ir suprasti, kad jis dar nėra pilnavertis vairuotojas, o sunkiai įgytos teisės tėra oficialus leidimas mokytis toliau, bet jau savarankiškai. Tai suprasdamas, pradedantysis vairuotojas gali įgyti automobilio vairavimo patirtį be grėsmės savo ir kitų eismo saugumui. Per didelis išpuikimas niekuo dar nepagrįstas pasitikėjimas savimi dažnai sukelia avarijas.

Pradedantysis vairuotojas (įskaitant ir moteris) padaro daug klaidų ir dažnai padeda susidaryti situacijoms, kurios, galbūt, ir neprieštarauja kelių eismo taisyklėms, tačiau sutrikdo eismo vientisumą, keldamos didesnę ar mažesnę painiavą ir pasunkindamos judėjimą. Pradedantysis vairuotojas bejėgis kritinėse situacijose, kai kitas eismo dalyvis elgiasi neatsargiai arba pažeidžia eismo taisykles. Nuo avarijos jį išgelbėti gali tik patyrimas, padedantis numatyti pavojų ir iš anksto jo išvengti.

Vienintelė radikali priemonė, galinti apsaugoti pradedantį vairuotoją nuo pavojų,— atsisakyti vairuoti automobilį, o tai, aišku, prieštarauja sveikai nuovokai. Todėl reikia naudoti kitą priemonę, kuri, suteikdama pradedančiajam vairuotojui galimybę vairuoti automobilį, apsaugotų jį ir kitus eismo dalyvius nuo pavojingų nepatyrimo ir automobilio vairavimo įgūdžių stokos padarinių.

Tokia apsauginė priemonė yra tam tikras ženklas, turintis žalio klevo lapo formą, pradedančiųjų vairuotojų klijuojamas ant priekinio ir užpakalinio automobilio stiklo. Ši ženklą galima įsigyti automobilistų transporto skyriuose.

Žalio lapo ženklas perspėja kitus eismo dalyvius, kad automobilį valdo nepatyręs vairuotojas, kuriam reikia palengvinti eismo sąlygas, padėti išvengti sunkių situacijų ir iš jo nereikalauti nepriekaištingų veiksmų.

Beje, šis ženklas nesuteikia jokių privilegijų. Jis neatleidžia pradedančiojo vairuotojo nuo pareigos laikytis ne tik visų kelių eismo taisyklių, bet ir visų būtinų atsargumo priemonių. Nesumažina jis ir atsakomybės už pavojingą arba netaisyklingą automobilio vairavimą.

Pradedantysis turi nuolat vairuoti automobilį, bet neslėpti vairuotojo teisių stalčiuje, laukdamas „geresnių laikų“. Per metus jis nuvažiuos pirmuosius pačius sunkiausius 10 000 km ir įgis nemažą patirtį. Po metų jau gali nuimti žalio klevo lapo ženklą. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis meistriškai valdo automobilį.

Apribojimas, draudžiantis važiuoti tokiu greičiu, kuris leidžiamas pilnateisiams vairuotojams, visiškai suprantamas. Juk pradedantysis dar prastai suvokia pavojų vairuoti dideliu greičiu lekianti automobilį, tuo jis įsitikina palaipsniui per ilgesnį laiką. Protingas vairuotojas turi lojaliai sutikti ir priimti apribojimus, kurių reikalauja ant automobilio esantis pradedančiojo ženklas. Be to, jis turi žinoti, kad nustatyta viršutinė leistino greičio riba jokiu būdu neatleidžia jo nuo pareigos pasirinkti greiti, atsižvelgiant į kelio ir oro sąlygas. Vadinasi, turi greitį riboti taip, kad sugebėtų neklysdamas valdyti automobilį Klaipėdoje bet kokioje situacijoje ir visose galimose aplinkybėse.