Replikarai – originalaus automobilio kopija

Dabar JAV, Brazilijoje, Anglijoje yra nemažai nedidelių privačių automobilių firmų, rankiniu būdu gaminančių replikarus — antruoju ir trečiuoju mūsų amžiaus dešimtmečiais garsėjusių sportinių automobilių „Mercedes-Benz K-120/180″, BMW-328, „Jaguar-SS100″, „Bugati 35″ , „Oburn-851″, „Morgan 4/4-1600″ ir kitų kopijas. Ir vis dėlto šios kopijos nuo originalų gana smarkiai skiriasi: pakeisti automobilio gabaritai ir proporcijos, daugelio išorės detalių forma ir, be jokios abejonės, — medžiagos, gamybos technologija. Pavyzdžiui, replikarų „Avallone-11″ (Brazilija); „Glassik-A“ (JAV) kėbulai visiškai tiksliai pakartoja senųjų automobilių MG-TD bei „Ford-A“ stilių ir išorės bruožus, tačiau jie pa-gaminti iš stiklo plasto, apdorojant jį pačiais naujausiais technologiniais metodais. Replikarai turi galingus šiuolaikinius variklius, transmisiją, ratų pakabą ir kt. Mat gaminti tokius pat kaip originalo variklius ir transmisiją ekonomiškai neapsimoka, todėl šiandien: visiems, net pačiomis mažiausioms serijomis gaminamiems replikarams, panaudojami masinės gamybos automobilių ,mazgai ir agregatai, išskyrus kėbulą, kuris gaminamas specialiai.

Kadangi replikarai gaminami daugiausia rankiniu būdu, jų išleidžiama nedaug: Štai viena iš stambiausių replikatų firmų „Lafer S. A. (Brazilija) per metus pagamina vos 700-800 automobilių. Be to, daug rankų darbo reikalaujantis automobilis brangesnis negu pagamintas fabrike. Replikaras kainuoja beveik dešimt kartų brangiau negu masinės gamybos automobilis.

Tačiau brangūs ir sunkiai pagaminami replikarai seniai pelnė pripažinimą ir automobilių mėgėjų susižavėjimą. Dabar keliasdešimt įvairių Anglijos, Brazilijos, Olandijos, Italijos, JAV, Prancūzijos, Šveicarijos automobilių firmų kasmet pasiūlo pirkėjams po kelis tūkstančius replikarų.

Automobilių supirkimas Šiauliuose ir ne tik tais.

Dabar ypač mėgstami replikarai, kopijuojantys XX a. pradžios (1900-1910 metų) automobilių modelius.

Mūsų šalies automobilių pramonė serijomis replikarų negamina, tačiau pavienių senesnių modelių automobilių kopijų neretai pagaminama kino studijų užsakymu. Laisvalaikiu replikarų pagamina konstruktoriai mėgėjai, pavyzdžiui, maskvietis mechanikas S. Grigorianas pasigamino pirmojo 1898 m. laidos „Fiato“ kopiją. Beje, šis S. Grigoriano replikaras taip pat „vaidino“ ne viename kino filme. Jam talentingasis mėgėjas panaudojo daug šiuolaikinio automobilio detalinų ir mazgų: „Moskvič 407″ varikli, pavarų dėžę, užpakalini tiltą ir kt., motociklo „Ural“ padangas.

Esama replikarų ir tikrąja to žodžio prasme. Tai automobiliai, visiškai pakartojantys savo originalius pirmtakus. Jie dažniausiai gaminami muziejams. Tikslias pirmųjų automobilin kopijas savo muziejuose turi pasigaminusios Čekoslovakijos „Tatros“ ir Italijos „FIAT“ gamyklos.

Reklama

Vairuotojo uždavinys sugebėti valdyti automobilį

Toliau išnagrinėkime tokį atvejį: važiavimo greitis pasiekia dydį, kai išcentrinė jėga C tampa didesnė už padangų ir kelio paviršiaus trinties jėgą. (Padangų trinties jėga, yra lygi ratams tenkančiam svoriui, padaugintam iš sukibimo koeficiento.) Tuomet jėga P nebeatsveria išcentrinės jėgos C ir automobilis rieda numatyto posūkio apskritimo liestine. Praradęs valdumą, jis atsitrenkia į medį arba atsiduria griovyje, išorinėje posūkio pusėje.

Pradėdamas posūkį, vairuotojas pasuka priekinius ratus tam tikru kampu S. Automobilis nenoriai keičia tiesią judėjimo kryptį ir tarsi uždelsia posūkio pradžią, nes inercijos jėga priešinasi mašinos sukimuisi apie jos vertikaliąją ašį, einančią per svorio centrą. Toliau automobilis pradeda pasisukti, turėdamas tendenciją didinti posūkį. Šią tendenciją slopiname, sumažindami kampą. Tuomet ribinis ratų nuvedimo kampas a gali būti viršytas. Vairuotojo uždavinys — ne tik to neleisti, bet ir sugebėti valdyti automobilį šiomis sąlygomis.

Greitai atliekantį posūkį automobilį veikia, kalbant supaprastintai, šios jėgos: išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R, varančiųjų ratų traukos jėga F. Tarp tų jėgų visada turi būti pusiausvyra (netgi slystant šonu ir praradus mašinos valdumą), nes jėga C stengiasi nustumti automobilį į išorinę posūkio pusę, o jėgos R ir F, tam priešindamosi, — išlaikyti automobilį apskritime. Nors išcentrinė jėga C susijusi su automobilio svorio centru, savo samprotavimuose (be didelės klaidos) galime ją pridėti atitinkamai mažesniais dydžiais kiekvieno rato kontaktui su keliu.

Varantysis automobilio ratas yra pasisukęs nuo važiavimo krypties nuvedimo kampu a. Jį veikia išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R ir varančiųjų ratų traukos jėga F. Jėgų R ir F atstojamąją jėgę. W galime išskaidyti į jėgą P, atsveriančią išcentrinę jėgą C, ir jėgą Q, kuri yra ratų traukos jėga, veikianti automobilio važiavimo kryptimi.

Iš to darome išvadą, kad, didėjant ratų traukos jėgai F, didėja jėga P, kuri gali atsverti didesnę išcentrinę jėgą. Beje, išcentrinė jėga C stiprėja, didėjant važiavimo greičiui arba mažėjant posūkio apskritimo spinduliui.

Kitaip tariant, tinkamai didindamas arba mažindamas varančiųjų ratų traukos jėgą arba meistriškai ir tiksliai veikdamas droselio valdymo pedalu, vairuotojas gali valdyti automobilį posūkyje, t. y. nekeisdamas ratų pasukimo kampo o tik didindamas ratų trauką ir nuvedimo kampą a. Žinoma, nedera reikalauti iš vairuotojo, kad jis važiuodamas Įsivaizduotų jėgų pasiskirstymą ir pagal tai valdytų automobilį. Tačiau nėra abejonės, kad teorinės žinios padeda jam taisyklingai valdyti mašiną posūkiuose. Gerai įsisąmonintas teorines žinias jis gali lengvai panaudoti praktikoje.

Automobilių supirkimas Vilnius

Dar ir šiandien pasitaiko vairuotojų, nežinančių, ką reiškia įspėjantysis ženklas

Atkreiptinas dėmesys į įspėjantįjį ženklą „Stati nuokalnė“, kurio reikšmė suprantama. Jis įspėja ne tik apie kelio nuolydį, viršijantį 10% (maždaug 10 m nusileidimas 100 m kelio ruože), bet gali įspėti ir apie išaugusį dėl kitų priežasčių ir sąlygų pavojų, leidžiantis nuokalne. Tokioms pavojingoms sąlygoms priklauso, pavyzdžiui, status skaida dengtas kelio ruožas, nupiltas žvyru arba smulkiais akmenėliais. Stabdant automobilį, jie rieda kaip rutulinių guolių rutuliukai, sunkindami arba trikdydami ne tik automobilio stabdymą, bet ir valdymą.

Kitas panašios reikšmės ženklas yra „Stati įkalnė“, kurio reikšmę taip pat lengva suprasti iš piešinio. Šis ženklas įspėja apie galimus sunkumus, kylant į įkalnę, ypač didelio krautumo ir mažo galingumo variklio automobiliams. Tokiam pakilimui pasiruošiama, įjungiant atitinkamą žemesniąją pavarą. Tačiau to ne visada pakanka, pavyzdžiui, kai automobilis yra su sunkiai pakrauta priekaba. Ratų ir kelio sukibimo jėga gali būti nepakankama automobiliui užtraukti ant įkalnės, ir vairuotojui iš tiesų bus nelengva. Todėl nedera ignoruoti dviejų ką tik išnagrinėtų įspėjančiųjų ženklų.

Yra ir kelio ženklas, įspėjantis apie žemai skrendančius lėktuvus. Jis visada sukelia nepatyrusių vairuotojų šypseną, galvojančių, kad automobilis tikrai negali susidurti su lėktuvu. Tačiau nevalia šio ženklo nepaisyti. Juk žemai praskrendantys reaktyviniai lėktuvai sukelia stiprų triukšmą, kuris auga ne palaipsniui, o atsiranda netikėtai. Vairuotojas, nepastebėjęs lėktuvo ir netikėtai užkluptas stipraus jo variklių gausmo, gali išsigąsti. Apie tai ir įspėja šis ženklas.

Negalima nepaisyti ir ženklo „Dviratininkai“, nes jis mus įspėja, kad artėjame prie kelio ruožo, kur dviratininkai (dėl įvairių priežasčių) dažnai išlekia į važiuojamąją dalį arba ją kerta. Pamatęs šį ženklą, vairuotojas pasiruoš tokiam netikėtumui ir sumaniai išvengs susidūrimo su dviratininku, net jeigu šis nesilaikys atsargumo. Yra ir važiuojamosios dalies žymėjimas, įspėjantis apie dviračių eismą.

Vairuotojas, pamatęs ženklą „Žvyras“, turi tuojau pat atsilikti nuo priekyje važiuojančio automobilio, kad apsaugotų savąjį nuo jo užpakalinių ratų metamo žvyro srauto smūgių. Gerai žinome šlako „fontanus“, trykštančius iš po motociklo ratų, lenktynėse šlako takelyje, tad be reikalo nerizikuokime.

Dar ir šiandien pasitaiko vairuotojų, nežinančių, ką reiškia įspėjantysis ženklas (geltonas trikampis su raudonos spalvos apvadu), kuriame pavaizduotos trys šviesoforo spalvos: raudona (viršuje), geltona ir žalia. Šis ženklas įspėja, kad artėjame prie kelio ruožo, kur eismas reguliuojamas šviesoforu. Vadinasi, prie to ruožo vairuotojas turės sustabdyti automobilį, šviečiant geltonam arba raudonam šviesoforo signalui, arba įsitikinti, kad įjungtas žalias šviesoforo signalas, nereikalaujantis sustoti. Šie įspėjantieji ženklai paprastai statomi tuose kelio ruožuose, kur vairuotojas nesitiki jų pamatyti, taigi, visų pirma ten, kur šviesoforai garantuoja saugų pėsčiųjų perėjimą važiuojamąja dalimi kelio ruože tarp labai nutolusių sankryžų.

Automobilių  supirkimas Kaune

Pradedantysis vairuotojas padaro daug klaidų

Pradedantysis vairuotojas

Žmogus, išlaikęs atitinkamus egzaminus ir gavęs vairuotojo teises, turi būti savikritiškas ir suprasti, kad jis dar nėra pilnavertis vairuotojas, o sunkiai įgytos teisės tėra oficialus leidimas mokytis toliau, bet jau savarankiškai. Tai suprasdamas, pradedantysis vairuotojas gali įgyti automobilio vairavimo patirtį be grėsmės savo ir kitų eismo saugumui. Per didelis išpuikimas niekuo dar nepagrįstas pasitikėjimas savimi dažnai sukelia avarijas.

Pradedantysis vairuotojas (įskaitant ir moteris) padaro daug klaidų ir dažnai padeda susidaryti situacijoms, kurios, galbūt, ir neprieštarauja kelių eismo taisyklėms, tačiau sutrikdo eismo vientisumą, keldamos didesnę ar mažesnę painiavą ir pasunkindamos judėjimą. Pradedantysis vairuotojas bejėgis kritinėse situacijose, kai kitas eismo dalyvis elgiasi neatsargiai arba pažeidžia eismo taisykles. Nuo avarijos jį išgelbėti gali tik patyrimas, padedantis numatyti pavojų ir iš anksto jo išvengti.

Vienintelė radikali priemonė, galinti apsaugoti pradedantį vairuotoją nuo pavojų,— atsisakyti vairuoti automobilį, o tai, aišku, prieštarauja sveikai nuovokai. Todėl reikia naudoti kitą priemonę, kuri, suteikdama pradedančiajam vairuotojui galimybę vairuoti automobilį, apsaugotų jį ir kitus eismo dalyvius nuo pavojingų nepatyrimo ir automobilio vairavimo įgūdžių stokos padarinių.

Tokia apsauginė priemonė yra tam tikras ženklas, turintis žalio klevo lapo formą, pradedančiųjų vairuotojų klijuojamas ant priekinio ir užpakalinio automobilio stiklo. Ši ženklą galima įsigyti automobilistų transporto skyriuose.

Žalio lapo ženklas perspėja kitus eismo dalyvius, kad automobilį valdo nepatyręs vairuotojas, kuriam reikia palengvinti eismo sąlygas, padėti išvengti sunkių situacijų ir iš jo nereikalauti nepriekaištingų veiksmų.

Beje, šis ženklas nesuteikia jokių privilegijų. Jis neatleidžia pradedančiojo vairuotojo nuo pareigos laikytis ne tik visų kelių eismo taisyklių, bet ir visų būtinų atsargumo priemonių. Nesumažina jis ir atsakomybės už pavojingą arba netaisyklingą automobilio vairavimą.

Pradedantysis turi nuolat vairuoti automobilį, bet neslėpti vairuotojo teisių stalčiuje, laukdamas „geresnių laikų“. Per metus jis nuvažiuos pirmuosius pačius sunkiausius 10 000 km ir įgis nemažą patirtį. Po metų jau gali nuimti žalio klevo lapo ženklą. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis meistriškai valdo automobilį.

Apribojimas, draudžiantis važiuoti tokiu greičiu, kuris leidžiamas pilnateisiams vairuotojams, visiškai suprantamas. Juk pradedantysis dar prastai suvokia pavojų vairuoti dideliu greičiu lekianti automobilį, tuo jis įsitikina palaipsniui per ilgesnį laiką. Protingas vairuotojas turi lojaliai sutikti ir priimti apribojimus, kurių reikalauja ant automobilio esantis pradedančiojo ženklas. Be to, jis turi žinoti, kad nustatyta viršutinė leistino greičio riba jokiu būdu neatleidžia jo nuo pareigos pasirinkti greiti, atsižvelgiant į kelio ir oro sąlygas. Vadinasi, turi greitį riboti taip, kad sugebėtų neklysdamas valdyti automobilį Klaipėdoje bet kokioje situacijoje ir visose galimose aplinkybėse.

VAIRUOTOJAS KAIP PREKYBOS AUTOMOBILIAIS VALDYMO SISTEMOS GRANDIS

Tobulėjant technikai, keičiasi žmogaus darbo sąlygos. Dabar sudėtinga mašina ir ją valdantis žmogus (operatorius) sudaro valdymo sistemą.

Automatizuojant gamybos procesą, žmogaus darbingumas įgauna specifinių ypatybių. Operatoriui darbo metu nebereikia atlikti veiksmų reikalaujančių didelių pastangų, ir pagrindinis vaidmuo jo veikloje tenka stebėjimui ir pasirengimui reaguoti gaunamą informaciją. Taigi reguliavimo sistemoje, kaip ir vairuotojo veikloje, žmogaus, darbo turinį sudaro situacijos įvertinimas ir sprendimo parengimas.

Žmogaus-operatoriaus darbingumas sumažėja tiek dėl per didelio informacijos srauto, tiek dėl jos trūkumo. Egzistuoja tam tikras optimalus perduodamos informacijos kiekis ir greitis, kuriems esant darbingumas išlieka pastovus. Šis optimalus dydis yra svarbiausia žmogaus-operatoriaus gero darbingumo sąlyga.

Automobilio vairuotojo veikloje skiriami šie etapai:

informacijos gavimas—vairuotojas iš jį supančios aplinkos išskiria ir suvokia jam svarbius objektus: kelią, jo ženklus, iš priekio atvažiuojančius automobilius, pėsčiuosius, variklio darbą, prietaisų parodymus ir kt.;

gautos informacijos apdorojimas Ir sprendimo priėmimas tai vairuotojo operatyvinis mąstymas;

sprendimo realizavimas – veiksmai su automobilio valdymo prietaisais;

atbulinis ryšys – pranešamoji informacija apie vairuotojo atliktų automobilio valdymo veiksmų rezultatus.

Vairuotojas, kaip valdymo sistemos grandis, nuolat gauna pranešamąją informaciją apie automobilio darbo režimą, kelio būklę ir ypatumus (eismo aplinko), iš daugelio reagavimo būdų pasirenka tikslingiausio ir kontroliuoja sistemos darbą. Taigi sistemoje automobilis—vairuotojas—kelias nenutrūkstamai keičiamasi informacija: iš automobilio vairuotojui teikiama pranešamoji informacija ir iš vairuotojo automobiliui komandinė.

Sistemoje superkamas automobilis vilnius—vairuotojas—kelias vairuotojas dažnai dirba, kai stinga laiko, jis reaguoja į trukdymus ir kliūtis, pasitaikančias kelyje, jį veikia įvairūs neigiami faktoriai (triukšmas, vibracija ir kt.). Šie automobilio vairavimo ypatumai sukuria nepalankias darbo sąlygas vairuotojui, sumažina jo darbingumą.

Vairuotojo darbingumui esminės įtakos turi prietaisų parodymų suvokimo tikslumas ir laikas. Tiksliausiai perskaitomi „atviro lango“ tipo skalės parodymai su skaitmenimis. Ne taip tiksliai perskaitomi apvalių ir pusapvalių skalių parodymai ir šiek tiek sunkiau horizontalių ir vertikalių skalių parodymai. Kai ekspozicijos trukmė iki 0,5 s, tiksliau perskaitomi prietaisų su judančia skale ir nejudančia rodykle (nėra ieškomųjų akių judesių) parodymai. Ekspoziciją didinanti atvirkščiai, geriau perskaitomi parodymai nejudančioje skalėje su judančia rodykle. Prietaisą parodymų perskaitymo tikslumas, didėjant prietaisų diametrui, iš pradžių didėja, paskui mažėja. Pavyzdžiui, 60 mm skersmens prietaisų parodymai perskaitomi geriau negu 80 mm skersmens prietaisų, šviečiančių prietaisų parodymai geriau suvokiami juodame fone.

Operatorius gali klysti dėl to, kad blogai išdėstyti valdymo prietaisai, kurie buvo sukonstruoti neatsižvelgiant į žmogaus galimybes ir kurie trukdo atlikti efektyvias darbo operacijas.

Maksimali ir optimali darbo zonos abiem rankom horizontalioje plokštumoje trimis matmenimis. Racionaliausi judesiai yra viduriniajame diapazone. vairuotojo judesių greitis ir tikslumas, vairuojant šiuolaikinį greitaeigį automobilį, yra svarbiausi jo gero darbingumo ir saugaus eismo faktoriai. Tačiau šios savybės priklauso nuo automobilio konstrukcijos ir ypač nuo vairuotojo darbo vietos konstrukcijos (valdymo prietaisų, sėdynės ir kt. nuo ‘kelio ypatumų, taip pat nuo to, ar įrengimų mazgai bei detalės, nekelia triukšmo bei vibracijos ir ar sudaromas normalus mikroklimatas.

Kad vairuotojas turėtų optimalias darbo sąlygas ir padidėtų jo darbingumas, specialistų nuomone, automobilis turi būti pakankamai manevringas ir vidutinio dydžio. Automobilio kabinos interjero detalės neturi būti ryškios ir atitraukti vairuotojo dėmesio nuo kelio ir prietaisų, kurie išsiskiria automobilio priekinio panelio tamsiame fone.

Kolegos rašo – Brangiai superkamų automobilių Vilniuje mąstymo klaidos