Vairuotojo uždavinys sugebėti valdyti automobilį

Toliau išnagrinėkime tokį atvejį: važiavimo greitis pasiekia dydį, kai išcentrinė jėga C tampa didesnė už padangų ir kelio paviršiaus trinties jėgą. (Padangų trinties jėga, yra lygi ratams tenkančiam svoriui, padaugintam iš sukibimo koeficiento.) Tuomet jėga P nebeatsveria išcentrinės jėgos C ir automobilis rieda numatyto posūkio apskritimo liestine. Praradęs valdumą, jis atsitrenkia į medį arba atsiduria griovyje, išorinėje posūkio pusėje.

Pradėdamas posūkį, vairuotojas pasuka priekinius ratus tam tikru kampu S. Automobilis nenoriai keičia tiesią judėjimo kryptį ir tarsi uždelsia posūkio pradžią, nes inercijos jėga priešinasi mašinos sukimuisi apie jos vertikaliąją ašį, einančią per svorio centrą. Toliau automobilis pradeda pasisukti, turėdamas tendenciją didinti posūkį. Šią tendenciją slopiname, sumažindami kampą. Tuomet ribinis ratų nuvedimo kampas a gali būti viršytas. Vairuotojo uždavinys — ne tik to neleisti, bet ir sugebėti valdyti automobilį šiomis sąlygomis.

Greitai atliekantį posūkį automobilį veikia, kalbant supaprastintai, šios jėgos: išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R, varančiųjų ratų traukos jėga F. Tarp tų jėgų visada turi būti pusiausvyra (netgi slystant šonu ir praradus mašinos valdumą), nes jėga C stengiasi nustumti automobilį į išorinę posūkio pusę, o jėgos R ir F, tam priešindamosi, — išlaikyti automobilį apskritime. Nors išcentrinė jėga C susijusi su automobilio svorio centru, savo samprotavimuose (be didelės klaidos) galime ją pridėti atitinkamai mažesniais dydžiais kiekvieno rato kontaktui su keliu.

Varantysis automobilio ratas yra pasisukęs nuo važiavimo krypties nuvedimo kampu a. Jį veikia išcentrinė jėga C, padangų reakcijos į nuvedimą jėga R ir varančiųjų ratų traukos jėga F. Jėgų R ir F atstojamąją jėgę. W galime išskaidyti į jėgą P, atsveriančią išcentrinę jėgą C, ir jėgą Q, kuri yra ratų traukos jėga, veikianti automobilio važiavimo kryptimi.

Iš to darome išvadą, kad, didėjant ratų traukos jėgai F, didėja jėga P, kuri gali atsverti didesnę išcentrinę jėgą. Beje, išcentrinė jėga C stiprėja, didėjant važiavimo greičiui arba mažėjant posūkio apskritimo spinduliui.

Kitaip tariant, tinkamai didindamas arba mažindamas varančiųjų ratų traukos jėgą arba meistriškai ir tiksliai veikdamas droselio valdymo pedalu, vairuotojas gali valdyti automobilį posūkyje, t. y. nekeisdamas ratų pasukimo kampo o tik didindamas ratų trauką ir nuvedimo kampą a. Žinoma, nedera reikalauti iš vairuotojo, kad jis važiuodamas Įsivaizduotų jėgų pasiskirstymą ir pagal tai valdytų automobilį. Tačiau nėra abejonės, kad teorinės žinios padeda jam taisyklingai valdyti mašiną posūkiuose. Gerai įsisąmonintas teorines žinias jis gali lengvai panaudoti praktikoje.

TARYBINIŲ DŽIPŲ PIRMTAKAI

PAVARŲ DĖŽIŲ VARIANTAI IR JŲ VEIKIMO PRINCIPAI

VAIRUOTOJAS KAIP PREKYBOS AUTOMOBILIAIS VALDYMO SISTEMOS GRANDIS

Tobulėjant technikai, keičiasi žmogaus darbo sąlygos. Dabar sudėtinga mašina ir ją valdantis žmogus (operatorius) sudaro valdymo sistemą.

Automatizuojant gamybos procesą, žmogaus darbingumas įgauna specifinių ypatybių. Operatoriui darbo metu nebereikia atlikti veiksmų reikalaujančių didelių pastangų, ir pagrindinis vaidmuo jo veikloje tenka stebėjimui ir pasirengimui reaguoti gaunamą informaciją. Taigi reguliavimo sistemoje, kaip ir vairuotojo veikloje, žmogaus, darbo turinį sudaro situacijos įvertinimas ir sprendimo parengimas.

Žmogaus-operatoriaus darbingumas sumažėja tiek dėl per didelio informacijos srauto, tiek dėl jos trūkumo. Egzistuoja tam tikras optimalus perduodamos informacijos kiekis ir greitis, kuriems esant darbingumas išlieka pastovus. Šis optimalus dydis yra svarbiausia žmogaus-operatoriaus gero darbingumo sąlyga.

Automobilio vairuotojo veikloje skiriami šie etapai:

informacijos gavimas—vairuotojas iš jį supančios aplinkos išskiria ir suvokia jam svarbius objektus: kelią, jo ženklus, iš priekio atvažiuojančius automobilius, pėsčiuosius, variklio darbą, prietaisų parodymus ir kt.;

gautos informacijos apdorojimas Ir sprendimo priėmimas tai vairuotojo operatyvinis mąstymas;

sprendimo realizavimas – veiksmai su automobilio valdymo prietaisais;

atbulinis ryšys – pranešamoji informacija apie vairuotojo atliktų automobilio valdymo veiksmų rezultatus.

Vairuotojas, kaip valdymo sistemos grandis, nuolat gauna pranešamąją informaciją apie automobilio darbo režimą, kelio būklę ir ypatumus (eismo aplinko), iš daugelio reagavimo būdų pasirenka tikslingiausio ir kontroliuoja sistemos darbą. Taigi sistemoje automobilis—vairuotojas—kelias nenutrūkstamai keičiamasi informacija: iš automobilio vairuotojui teikiama pranešamoji informacija ir iš vairuotojo automobiliui komandinė.

Sistemoje superkamas automobilis vilnius—vairuotojas—kelias vairuotojas dažnai dirba, kai stinga laiko, jis reaguoja į trukdymus ir kliūtis, pasitaikančias kelyje, jį veikia įvairūs neigiami faktoriai (triukšmas, vibracija ir kt.). Šie automobilio vairavimo ypatumai sukuria nepalankias darbo sąlygas vairuotojui, sumažina jo darbingumą.

Vairuotojo darbingumui esminės įtakos turi prietaisų parodymų suvokimo tikslumas ir laikas. Tiksliausiai perskaitomi „atviro lango“ tipo skalės parodymai su skaitmenimis. Ne taip tiksliai perskaitomi apvalių ir pusapvalių skalių parodymai ir šiek tiek sunkiau horizontalių ir vertikalių skalių parodymai. Kai ekspozicijos trukmė iki 0,5 s, tiksliau perskaitomi prietaisų su judančia skale ir nejudančia rodykle (nėra ieškomųjų akių judesių) parodymai. Ekspoziciją didinanti atvirkščiai, geriau perskaitomi parodymai nejudančioje skalėje su judančia rodykle. Prietaisą parodymų perskaitymo tikslumas, didėjant prietaisų diametrui, iš pradžių didėja, paskui mažėja. Pavyzdžiui, 60 mm skersmens prietaisų parodymai perskaitomi geriau negu 80 mm skersmens prietaisų, šviečiančių prietaisų parodymai geriau suvokiami juodame fone.

Operatorius gali klysti dėl to, kad blogai išdėstyti valdymo prietaisai, kurie buvo sukonstruoti neatsižvelgiant į žmogaus galimybes ir kurie trukdo atlikti efektyvias darbo operacijas.

Maksimali ir optimali darbo zonos abiem rankom horizontalioje plokštumoje trimis matmenimis. Racionaliausi judesiai yra viduriniajame diapazone. vairuotojo judesių greitis ir tikslumas, vairuojant šiuolaikinį greitaeigį automobilį, yra svarbiausi jo gero darbingumo ir saugaus eismo faktoriai. Tačiau šios savybės priklauso nuo automobilio konstrukcijos ir ypač nuo vairuotojo darbo vietos konstrukcijos (valdymo prietaisų, sėdynės ir kt. nuo ‘kelio ypatumų, taip pat nuo to, ar įrengimų mazgai bei detalės, nekelia triukšmo bei vibracijos ir ar sudaromas normalus mikroklimatas.

Kad vairuotojas turėtų optimalias darbo sąlygas ir padidėtų jo darbingumas, specialistų nuomone, automobilis turi būti pakankamai manevringas ir vidutinio dydžio. Automobilio kabinos interjero detalės neturi būti ryškios ir atitraukti vairuotojo dėmesio nuo kelio ir prietaisų, kurie išsiskiria automobilio priekinio panelio tamsiame fone.

AUTOMOBILIO PADANGA — TAI PATVARI GUMOS IR AUDINIO KONSTRUKCIJA

Saugaus automobilio koncepcija